„Vienuolių žolė“ – tai senesnis kapucinos (Tropaeolum majus) pavadinimas, kurio gydomosios savybės buvo žinomos jau XVI amžiuje. Gėlių išvaizda ir pavadinimas primena tradicinius vienuolių drabužius. Iš pradžių ji augo Andų kalnuose, kur vietinės gentys ją naudojo gydymui, stiprinimui ir gijimui skatinti. Vėliau žmonės iš visos apylinkės atvykdavo pas žolininkus pasinaudoti jos gydomosiomis savybėmis: nuovirais, tepalais ir arbatomis, nes jie gamtos paslaptis pažinojo geriau nei bet kas kitas. Močiutės žolynėlyje prie kapucinos radome aprašymą: žydintis visų ligų vaistas, kuris ne tik nekenkia, bet ir padeda. Šiandien ir mes galime pasinaudoti šia tradicine išmintimi, o jos nauda yra moksliškai pagrįsta. Jei nuo kapucinos nuskinsite lapą, augalas iškart aktyvuoja greito atsinaujinimo mechanizmą ir pradeda „gydyti žaizdas“ bei toliau augti. Dėl plačio biologiškai aktyvių medžiagų spektro ir maistinės vertės ji yra vertinga natūralios medicinos ir ligų prevencijos dalis. Šiuolaikinė mokslas būtent jos lapuose, žieduose ir sėklose atrado daugybę naudingų medžiagų. Be to, pavadinimas „Natūralus žalias antibiotikas“ rodo, kad jo sudėtyje yra medžiagos glukotropeolino, kuri organizme virsta stipriu natūraliu antibiotiku (benzilizotiocianatu), veiksmingu prieš bakterijas, virusus ir grybelius. Kapucina yra turtinga ne tik natūraliais antibiotikais, izokvercetinu,