Vaikščiodama po sveikos mitybos parduotuvę, mano dėmesį patraukė maisto papildas su užrašu „Lecitinas“ ir tekstu: „Sojos lecitinas – maistas smegenims, širdžiai ir kepenims“. Akimirką susimąsčiau, nes prisiminiau: „Tai tas slaptas ingredientas, kurį močiutė dėdavo į pusryčius ir su šypsena sakydavo – tai geros atminties ir stiprios širdies paslaptis“ (ji tai visada kartodavo). Tuomet tik nusišypsojau ir galvojau sau po savą. Juk močiutės turi slaptų receptų – nuo naminių tepalų iki arbatų, kurios išgydo viską (gaila, kad ne sulaužytą širdį). Nors tai buvo seniai, žinau, kad močiutė tikrai žinojo mano klasiokų vardus, nors aš pamiršdavau net tai, kur ką tik padėjau raktus. Būtent todėl nusprendžiau išsiaiškinti, ar jis tikrai reikalingas, ar tai tik dar vienas priedas.
Lecitinas, kaip pati įsitikinau, nėra tiesiog koks nors maisto papildas iš reklamos, bet būtina mūsų kūno kiekvienos ląstelės sudėtinė dalis. Jis sudaro ląstelių membranų pagrindą ir užtikrina jų elastingumą bei funkcionalumą. Iš esmės jis yra mūsų ląstelių architektas. O kur jis randamas? Pavyzdžiui, smegenyse, raumenyse, kepenyse – trumpai tariant, visur, kur vyksta gyvybiškai svarbi ląstelių tarpusavio komunikacija. Taigi mano močiutė iš tikrųjų nevartojo jokio „stebuklo“, o tai, ko jos organizmui natūraliai reikėjo. Atsiradau įdomų faktą: lecitinas yra gausus fosfatidilcholino šaltinis, kuris organizme virsta acetilcholinu (neurotransmiteriu), atsakingu už atmintį ir mokymąsi. „Taigi, jei man trūksta acetilcholino, ar tai reiškia, kad pamirštu el. pašto slaptažodį arba kodėl atidariau šaldytuvą?“ Iš esmės taip. Būtent todėl lecitinas buvo tiriamas kaip prevencinė priemonė nuo Alzhaimerio ligos ir kitų neurodegeneracinių sutrikimų. Nors tai nėra tabletė, kuri akimirksniu padidintų IQ 50 punktų, tačiau reguliarus jo vartojimas padės išlaikyti protą žvalų ir greitą (būtent tokį, kokį turėjo mano močiutė). Tyrimai rodo, kad fosfatidilserinas ir fosfatidinė rūgštis, esančios sojos lecitine, gali pagerinti atmintį, mokymąsi, kognityvinius gebėjimus, koncentraciją ir net nuotaiką. „Na gerai“, – pagalvojau, – „smegenys – tai gerai, bet kas dėl širdies?“ Ir čia aš aptikau dar vieną įdomybę. Lecitinas tirpdo riebalus ir padeda reguliuoti cholesterolio kiekį, taip apsaugodamas kraujagysles nuo užsikimšimo ir aterosklerozės. „Aha! Tai gal po lašinių mėsainio užtenka suvalgyti lecitino?“ Ne visai. Lecitinas neištrina nesveikos mitybos pasekmių, bet padeda išlaikyti riebalų pusiausvyrą organizme ir mažinti blogąjį LDL cholesterolį. Jis veikia kaip natūralus emulsiklis, skaido riebalus į mažesnes daleles, kad jie lengviau įsisavintų ir neužkimštų kraujagyslių. Dabar tampa aišku, kodėl močiutė niekada neturėjo problemų su kraujospūdžiu ir širdimi. Kitas teiginys, kuris mane sudomino, buvo tas, kad lecitinas „valo kepenis“. Kaip sužinojau, iš tikrųjų tai nėra joks „valymas“ (kas yra mėgstama frazė), o kepenų ląstelių regeneracija ir apsauga, kuri gali padėti užkirsti kelią riebalų kaupimuisi kepenyse. Lecitinas padeda skaidyti riebalus kepenyse, todėl gali užkirsti kelią nealkoholinei riebalinei kepenų ligai (steatozei) – būklei, kuri dažnai yra netinkamo gyvenimo būdo pasekmė. Tai užtikrina būtent cholinas, linolo rūgštis ir inozitolis – medžiagos, kurios atlieka svarbų vaidmenį riebalų apykaitoje ir kepenų sveikatoje. Nors lecitinas neveikia kaip toksinų kempinė, jis padeda ir skatina tinkamą riebalų apdorojimą kepenyse. Be to, kai kurie tyrimai rodo, kad jis padeda ir virškinimui, nes veikia kaip natūralus riebalų skaidytojas, palengvina jų įsisavinimą ir virškinimą, taip pat apsaugo skrandžio ir žarnyno gleivinę. Ir vėl pasitvirtino: močiutė valgė, ką norėjo, bet niekada nesiskundė sunkumu po valgio. Lecitinas, padėdamas skaidyti riebalus, taip pat skatina jų perėjimą per kepenis ir tulžies pūslę, o tai sumažina tulžies akmenų susidarymo riziką.
Kai pasiekiau paskutinį tyrimo punktą, prisipažinsiu, buvau skeptiška. Ar lecitinas ir stresas gali turėti ką nors bendro? Tačiau, kaip paaiškėjo, fosfatidilserinas, esantis lecitine, padeda reguliuoti kortizolio, t. y. streso hormono, lygį. Kai kurie tyrimai rodo, kad jis gali sumažinti tiek psichinį, tiek fizinį stresą ir netgi padėti malšinti menopauzės simptomus. O kokia papildoma nauda? Sojų lecitinas yra nehidrintas ir biologiškai skaidus. Maloni staigmena buvo tai, kad lecitinas naudojamas ir kosmetikoje odos drėkinimui. Patikrinusi faktus, priėjau prie išvados, kad močiutė buvo teisi ir lecitinas iš tiesų naudingas ne tik smegenims ir širdžiai.
Kai sudėsime visas dėlionės dalis, suprasime, kad lecitinas yra būtina maistinė medžiaga, kurios organizmui reikia, kad galėtų sveikai funkcionuoti. Jis stiprina smegenų veiklą ir gerina atmintį, padeda išlaikyti sveiką cholesterolio lygį bei kraujagyslių būklę, apsaugo kepenis ir palengvina riebalų virškinimą, padeda kovoti su stresu bei drėkina odą. Žinoma, nedvejodama radau „Dr. Lucullus“ lecitino pakuotę, kurią iškart įdėjau į krepšelį. Nes norėčiau, kad sulaukusi devyniasdešimties metų vis dar prisimintų savo anūkės klasiokų vardus, lygiai taip pat, kaip mano močiutė. Jei ji būtų čia, tikrai jai tai pasakyčiau.
