Laikrodžio rodyklė rodo dvi valandas po pietų. Ant darbo stalo stovi tuščias puodelis, trečioji kavos puodelis jau atšąla, o raumenų įtampa akies vokų ar blauzdų srityje pradeda nemaloniai pulsuoti. Kūnas siunčia išsekimo signalus, nors gėrimo režimas ir stimuliatorių vartojimas popieriuje atrodo nepriekaištingi.
Toks scenarijus dažnai nėra valios silpnumo ar miego trūkumo įrodymas. Mat ląstelių lygmenyje vyksta pagrindinė biocheminė reakcija, kurioje dažnai trūksta esminių kintamųjų.
Kas yra ląstelių energija ir kaip ji susijusi su vandeniu?
Mūsų organizmas neveikia nei kofeino, nei cukraus žaliavine forma. Vienintelė visuotinė kiekvienos ląstelės energijos valiuta yra adenozintrifosfatas (ATP). Ši molekulė susidaro visų pirma ląstelių „elektrinėse“ – mitochondrijose – deginant maisto angliavandenius, riebalus ir baltymus.
Pats ATP susidarymas ir panaudojimas tiesiogiai priklauso nuo dviejų veiksnių:
1. Kofaktorių, kurie skatina biochemines reakcijas (B grupės vitaminų), prieinamumas.
2. Ląstelės drėgmės ir elektrinės aplinkos, kuriose išlaikomi mineraliniai jonai (elektrolitai).
Kai ląstelė netenka pakankamo mineralų kiekio, sutrinka energijos gamyba, nervinių impulsų perdavimas ir pačių maistinių medžiagų srautas per ląstelių membranas.
Gryno vandens paradoksas: kodėl litrai skysčių gali jus „išdžiovinti“
Įprasta rekomendacija, kai sumažėja gyvybingumas, skamba paprastai: gerkime daugiau vandens. Tačiau jei geriame per daug demineralizuoto, filtruoto ar labai minkšto vandens, negaudami pakankamai mineralų, susiduriame su pagrindiniu fizikiniu reiškiniu – osmoze.
Ląstelė palaiko griežtai reguliuojamą jonų santykį savo viduje (intraceluliniame) ir už jos ribų (ekstraceluliniame). Jei kraujotaką ir tarpląstelinę erdvę užpildytume grynu vandeniu be mineralų, elektrolitų koncentracija už ląstelių ribų staigiai sumažėtų.
Kad organizmas išlygintų susidariusį osmosinį slėgį ir užkirstų kelią pernelyg dideliam kraujo skiedimui, jis pradeda per inkstus išskirti perteklinį vandenį. Šio proceso metu kartu pašalinami ir likę laisvi mineralai. Rezultatas – paradoksas:
- organizmas formaliai yra „perpildytas“ vandeniu, tačiau ląstelės kenčia nuo jonų trūkumo
- vanduo nesulaikomas audiniuose ir išsiskiria, neatlikęs savo funkcijos
- pasireiškia burnos džiūvimas, nuobodus galvos skausmas ir raumenų dirglumas
Hidratacija reiškia ne tik vandens buvimą skrandyje, bet ir jo gebėjimą prasiskverbti pro ląstelių membraną bei ten išsilaikyti. Tam reikalingi elektrolitai.
Ląstelių įtampos raktas
Kiekviena kūno ląstelė veikia kaip maža baterija. Kad galėtų priimti maistines medžiagas ir siųsti signalus, jai reikia išlaikyti ramybės membranos potencialą. Šį elektros krūvį reguliuoja vadinamoji natrio-kalio siurblys kartu su magnio ir kalcio transportavimo mechanizmais:
Natris ir kalis: Natris išlaiko vandenį kraujotakoje ir už ląstelių ribų, o kalis jį traukia tiesiai į ląstelės vidų. Jei jų pusiausvyra sutrinka, ląstelė arba praranda tūrį, arba sutrinka nervų ir raumenų impulsų perdavimas.
Magnis (magnis): Jis užtikrina raumenų skaidulų atsipalaidavimą ir yra būtinas kofaktorius kiekvienoje reakcijoje, kurioje naudojamas ATP (ATP ląstelėje daugiausia egzistuoja komplekse su magniu kaip Mg-ATP). Jo trūkumas iš karto pasireiškia raumenų trūkčiojimais ir vidinio įtampos jausmu.
Kalcis: Veikia kaip magnio priešingybė – yra atsakingas už raumenų susitraukimą ir nervinių impulsų perdavimą.
Jei trūksta kurio nors iš šių grandinės elementų, elektrinis ryšys sutrinka. Kūnas jaučiasi „sunkus“, o refleksai reaguoja dirgliu būdu.
B grupės vitaminai
Nors mūsų ląstelės yra optimaliai prisotintos skysčiais ir mineralais, mums reikalingas mechanizmas, kuris suvartotą maistą paverstų minėtuoju ATP. Čia į pagalbą ateina B grupės vitaminų kompleksas.
Šios vandenyje tirpios medžiagos veikia kaip pagrindiniai fermentų kofaktoriai Krebs cikle ir kvėpavimo grandinėje:
B1 (tiaminas), B2 (riboflavinas) ir B3 (niacinas) padeda skaidyti angliavandenius ir riebalus į pagrindines sudedamąsias dalis, kurias galima panaudoti mitochondrijose.
B5 (pantoteno rūgštis) yra koenzimo A sudėtinė dalis, be kurio energijos sintezė iš riebalų rūgščių praktiškai sustos.
B6, B9 (folatas) ir B12 skatina raudonųjų kraujo kūnelių susidarymą ir užtikrina optimalų deguonies pernešimą į audinius, taip užkertant kelią hipoksinio nuovargio būsenoms.
Kofeinas, esantis kavos sudėtyje, ląstelėms energijos nesuteikia, o tik blokuoja adenozino receptorius smegenyse, taip užmaskuodamas tikrąjį išsekimo būklę. Tuo tarpu B grupės vitaminai kartu su elektrolitais suteikia ląstelėms priemonių, kuriomis jos gali realiai generuoti ir išlaikyti energiją.
Pusiausvyros palaikymas kasdieniame gyvenime
Šios sistemos optimizavimui nereikia drastiškų pokyčių, o tik kūno mechanikos supratimo:
Veiksnys:
1. Skysčių vartojimas – dažna klaida yra gerti didelį kiekį gryno (filtruoto) vandens iš karto; geresnė alternatyva – nuolat gurkšnoti vandenį, į kurį įmaišyta šiek tiek mineralinių druskų ar elektrolitų.
2. Popietinė krizė – papildomas kofeinas be reikalo apsunkina antinksčius, todėl geriau vartoti B grupės vitaminų kompleksą kartu su lengvu maistu ir mineralais.
3. Raumenų signalai – raumenys signalizuoja trūkčiojimais, kuriems greitai pašalinti vartojame izoliuotą magnį, tačiau geriau sutelkti dėmesį į subalansuotą kalio, natrio ir magnio santykį lengvai įsisavinamose formose (citratai, malatai, bisglicinatai).
Ląstelės veikia pagal tikslius fizikos ir chemijos dėsnius. Kai popietę dėmesys silpnėja, o raumenys rodo neramumo požymius, organizmas dažnai neprašo papildomo nervų sistemos stimuliavimo. Jis prašo grįžti prie pagrindinių savo biologinio stabilumo sąlygų – vandens, mineralinių druskų ir fermentinių katalizatorių pusiausvyros.
